Dacijonai
Dacijonai – Tauragės miesto priemiestinė gyvenvietė, 1 kilometras į pietus nuo Tauragės.
Kaimas įsiterpęs tarp Šešuvies ir Beržės upelių. Kaip rašoma 1654 m. Tauragės dvaro inventoriuje,
kaimui priklausė 2 valakai žemės. Dacijonai pažymėti ir 1692 m. žemių plane.
Dacijonai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais. 1941 m. birželio 22 dieną, prasidėjus
kariniams veiksmams, per kaimą vyko daug karinės technikos, gyventojai slapstėsi gretimame
Baltramiejiškių pušyne. Kaip prisimena Dacijonų kaime gimusi Jadzė Motiekaitytė, karo metais
buvo įvesta kortelių sistema. Už korteles gyventojai gaudavo kartūno, šilko, duonos, viskas buvo
normuota. Kaimo žmonėms maisto dar taip nestigo, kaip miesto. Į Dacijonus mainyti rūbus į
kiaušinius, lašinius, sviestą atvažiuodavo netgi vokiečių kareiviai.
1923 metais kaime buvo 50 gyventojų, 1935 m. buvo 9 ūkiai ir 50 gyventojų, 1991 m. 131
ūkis ir 348 gyventojai, 2002 m. 379 gyventojai.
1934 metais kaimas išskirstytas į viensėdžius, kolektyvizacijos metais prijungtas prie
Tauragės mėsos kombinato pagalbinio ūkio. Kaimo centre pradėta kurti centrinė gyvenvietė. 1947
m. Dacijonuose buvo šių valstiečių ūkiai: Stasio Šimkaus, Juozo Motekaičio, Antano ir Anelės
Paulauskų, Agotos Tamošauskienės, Jono Vaivados, Kazio Noreikos, Stasio Sakalausko, Pranės
Paulauskienės, Antano Mejerio.
Dacijonų malūnas
Vokiečių istorikas M. Helmanas (M. Hellmann), tyrinėjęs Tauragės istoriją Prūsijos
valdymo laikotarpiu (1690-1793), mano, kad Tauragės dvaro valdose buvęs vienintelis malūnas
Dacijonuose. 1795 m. Tauragės dvaro inventoriuje minimas vandens malūnas, statytas 1765 m.
Kristijono Pramo, tuo metu priklausęs Johanui Hilbrechtui. 1692 m. Tauragės apylinkių plane
pažymėtas Dacijonų (Deciany) malūnas bei, 3 Beržės upelio užtvankos: Dacijonų, Paberžių
kaimuose. Ir Tauragės miesto žemėje. Šiandieną Tauragės, miesto ribose, Pramonės gatvėje,
išlikusios buvusių dviejų tvenkinių žymės, trečiasis tvenkinys, skyręs Tauragės dvaro ir Dacijonų
kaimo žemę, sunaikintas čia tiesiant kelius.
Dacijonų gyvenvietė jungia aplinkinius kaimelius: Grineidžių, Drąslaukio, Baltramiejiškių,
Ližių.
Paberžiai
Kaimo pavadinimas kilęs nuo šalia pratekančio Beržės upelio. Pirmą kartą rašytinuose šaltiniuose
kaimas minimas 1653 m., taip pat pažymėtas ir 1692 m. vokiečių sudarytame žemėlapyje. Tuomet
kaimui priklausė 2 valakai žemės, jis priklausė Tauragės valsčiui, Šemetos vaitijai. Paberžiuose
dviejose vietose buvo užtvenktas Beržės upelis, o prie Dacijonų kaimo ribos buvo vandens malūnas,
kuris 1765 m. perstatytas Kristijono Prano. Kai Tauragės miestas pradėjo sparčiai plėstis į pietus bei
pietryčius, Paberžiai tarsi išnyko, jų vietoje iškilo pramonės rajonas, palikdamas tik kelias trobas
kaimo pakraščiuose.
Drąslaukis
Drąslaukyje buvęs Beinoravičių dvaras. Pasakojama, kad vienas Beinoravičių tarnavęs
ūkvedžiu Gaurės dvare, už gerą tarnybą kunigaikštis jam padovanojo žemės. Vėliau jau jo sūnus 50
ha. pardavė Stulginskiui ir 50 ha. Jurgilui iš gretimo Šakių kaimo. Taip Marcelijui Beinoravičiui
liko 100 ha. lauko prie Šešuvies ir 10 ha. Drąslaukyje, kur buvo dvaro centras. Dvare buvo didžiulė
biblioteka, ūkis tvarkomas pavyzdingai. Dvaro centre stovėjo gyvenamasis namas (sudegė per
pastarąjį karą), kumetynas, koplyčia, ūkiniai pastatai, vėjo varoma elektros stotis, kompaktiškas
parkas su tvenkiniais (juose augino karpius). Dvaro šeimininkas labiausiai vertėsi gyvulininkyste,
laikė apie 40 karvių, arklių. Karves prižiūrėjo ir melžė samdomos 4 mergos. Šeimininkas visuomet
už darbą atsiskaitydavo pavyzdingai, kaip vietiniai sakydavo: ,,Ką sutarei, tą ir gausi“. Aplinkiniai
valstiečiai daugiausiai samdydavosi per šienapjūtę.
Atėjus į valdžią sovietams, Beinoravičiaus laukas buvo nacionalizuotas ir atiteko
,,Tauragės maistui“. Pokario metais Drąslaukis prijungtas prie Tauragės mėsos kombinato
pagalbinio ūkio, o nuo 1970 m., kaip ir aplinkinės gyvenvietės, prie Taurų tarybinio ūkio. Šiuo
metu priklauso Tauragės rajono seniūnijai.
Iš dvaro pastatų nieko neišliko: dalis sudegė, dalis sunyko, o1976 m. koplyčią nugriovė. Į
pietus nuo buvusios koplytėlės ir į pietvakarius nuo buvusio dvaro centro, Šešuvies slėnio
aukštumėlėje, yra senos kaimo kapinaitės. Remiantis žmonių pasakojimu, juose buvo laidojami
vietiniai valstiečiai, dar baudžiavos laikais kapinaitėse aptikta XVII a. pradžios žalvarinių Rygos
šilingų. Šis radinys patvirtina, kad tai buvusi sena gyvenvietė, menanti karus su švedais. 1923 m.
kaime buvo 3 ūkiai, gyveno 48 gyventojai, 1936 m. – 6 ūkiai ir 48 gyventojai, 1991 m. – 12 ūkių ir
29 gyventojai.
Baltramiejiškiai
Kaimo pavadinimas kildinimas iš asmenvardžio Baltramiejus, tai pats ilgiausias
gyvenamosios vietovės pavadinimas. Kaimas įsikūręs Šešuvies dešiniajame krante, šiaurėje ribojasi
su Grineidžių, rytuose – su Drąslaukio, vakaruose – su Dacijonų kaimais. Kaimo pietuose yra
gražus pušynas ir kaimo lanka. Tarybiniais metais pušyne prie Šešuvies buvo įrengta moksleivių
mėgstama vasaros stovykla. Pasakojama, kad respublikinei Šešuvies pionierių stovyklai vietą
parinko ir suprojektavo vokiečių architektas Kleinas, 1957 m. kaip buvęs vokiečių armijos belaisvis
pasilikęs Kaune.
Stovykla buvo LTSR Mėsos ir Pieno pramonės ministerijos žinioje, kaip Tauragės mėsos
kombinato atskiras ūkinis padalinys. 1959 m. buvo pastatytas administracinis pastatas ir valgykla,
vėliau 1964-1967 m. sporto ir kino salės, baseinas. Pionierių vadovėmis dirbo Pedagoginio instituto
studentės, sudaužiusios ne vieno gretimo kaimo vaikino širdį. Laisvalaikis įdomus, maistas puikus,
vaikų netrūko nuo gegužės iki rugsėjo mėn.
Stovykla uždaryta ir perduota SKATAT Gynybos rinktinei 1998 m., o 1999 m.
„Valstybinio turto fondo“ įmonei.
2002 m. paskelbus aukcioną, visą kompleksą pastatų įsigijo privatūs asmenys. Šiuo metu
čia įsikūrusi Nijolės ir Vyganto Statkų sodyba.
Kaime yra senos kapinės, dar XIX a. jose stovėjo mediniai kryžiai. 1923 m. kaime buvo 9
ūkiai ir 54 gyventojai, 1991 m. – 22 ūkiai ir 37 gyventojai. Tarybiniais metais kaimas priklausė
Tauragės mėsos kombinato pagalbiniam ūkiui.
Kaip prisimena Stasys Vencas, gimęs 1913 m. Baltramiejiškiuose, 1940 m. iš kaimo į
Vokietiją repatrijavo 4 šeimos: Šveinartų, Flenklerių, Mančų, Biskų. Visi jie buvo puodžiai.
Pasienis buvo padalintas į tris zonas. Pirmoji zona ėjo prie pat sienos. Į ją įėjo Šilinės, Kuisių
kaimai. Jų gyventojai buvo atkelti į išvykusių namus (Grineidžiuose). Į antrą zoną įėjo Ližiai,
Dacijonai, Baltramiejiškiai, Požerūnai – tai maždaug 10 kilometrų ruožas nuo sienos. Antros zonos
gyventojai turėjo pase žymą. Norint aplankyti gimines, gyvenančias antroje zonoje, reikėdavo užeiti
į pasienio štabą užsiregistruoti. Šilinėje, Pajūrėlyje, Kuisiuose, Eičiuose, Sakalinėje buvo pasienio
užkardos. Pasieniečiai maisto produktus pirkdavo iš vietinių valstiečių.
Ližiai
Kaimas Tauragės rajone, 2 kilometrai nuo Tauragės, prie Jūros ir Šešuvies upių santakos.
Iki 2009 m. veikė Tauragės miesto sąvartynas, naujasis pastatytas ir atidarytas Leikiškių kaime.
Ližiuose liko tik nutekamojo vandens valymo įstaiga, priklausanti VĮ ,,Tauragės vandenys“. Yra
žvyro telkinys.
Ližiai minimi 1653 m. Tauragės dvaro inventoriuje, tada kaime buvo 2 valakai žemės,
priklausė Tauragės valsčiui. 1692 m. Tauragės dvaro žemių planas patvirtina, kad Ližiuose stovėjo
bažnyčia. Tai, kad šiose vietovėse gyventa nuo senų laikų, liudija buvę ir esantys archeologijos
paminklai. Šioje vietovėje stovėjusi Šešuvies (Sasovos) pilis, kurią 1276 m. sudegino kryžiuočiai,
pilis stovėjo Žąsupės ir Eimanto upelio santakoje. XIII a. kryžiuočių kronikos taip pat aprašo greta
buvusias skalvių pilis – ant Rambyno, Šereitlaukio ir Ližių piliakalnių. Šešuvies piliakalnis buvo
nuplautas upių.
Piečiau Tauragės miesto sąvartyno yra dar vienas archeologinis paminklas – Ližių
senoviniai gynybiniai įtvirtinimai, vadinami Sklepkalniu. Tai XVII-XVIII a. kariniai įtvirtinimai.
Tauragės dvaro inventoriuje užsimenama ir apie perkėlą per Šešuvį. Susisiekimui ši
perkėla buvo svarbi ne tik dvaro kelių tinkle, bet ir valstybiškame kelių tinkle (per čia ėjo kelias iš
Prūsijos į Žemaitiją). Vingiuojanti Šešuvies upė tarp Dacijonų ir Kangailų nuo seno turi savotišką
simbolį persikėlimui per Šešuvies upę. Čia nuo seno yra brasta. Po Pirmojo pasaulinio karo buvo
įrengtas kelias. Prieškaryje kelio pajamomis rūpinosi vietos valdžia. Vieno vežimo perkėlimas
kainavo pusė lito. Paskutiniai keltininkai buvo Juozas Austynas ir Mačiulis. 1927 m. pastatomas
gelžbetoninis tiltas, 1944 m., traukiantis frontui, vokiečiai tiltą susprogdino. 1949 m. pastatytas
medinis tiltas su metalinėmis sijomis. Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje pastatytas
naujas gelžbetoninis tiltas.
Žemiau ūžiančio Tauragės – Žukų plento plikas dešinysis Šešuvies krantas prasiskiria ir
įleidžia nuo Dacijonų ramiai tyvuliuojantį Beržės upelį. Vos žemiau, Ližiuose, keli šimtai metrų
nuo upės, galima pasivaikščioti 150 m. ilgio, 3-4 m. aukščio pasagos formos pylimu. Tai taip pat
archeologinis paminklas, kaip spėjama, XVII ar XVIII a. karinės stovyklos vieta. Ližių kaimo
laukuose yra ir senkapis. Jame buvo randama žmonių kaulų, IX – XII a. būdingų papuošalų. Gal 2
kilometrai žemiau tilto, prie staigaus Šešuvies posūkio dešinėn, Vališkių kaimo žmonės parodys
Dangaus Kalną. Smagi pasidairyti, jaukiais žolynais pasipuošusi kalva panaši į ankstyvojo tipo
piliakalnį. Vališkių pašonėje, kairiajame aukštame Šešuvies krante, yra nedidelė, Liepkalniu
vadinama, kapų kalvelė. Ir ko tik čia nebūta: vienam vis ,,rėkdavęs mažas vaikas‘‘, kitam jis
,,vaikščiodavęs po skrandį“. O kažkokiam Laurinavičiui ramybės nedavęs nelabasis. Matyt, po to
apylinkėje paplito posakis ,,nusitampiau kaip Laurinavičius su velniu po Lypkalnį“.
Nebeprasimušusi toliau į pietus, tarsi susitaikiusi su likimu, ties Vališkiais Šešuvis daro
staigų posūkį dešinėn, mažai bevingiuodama artėja prie Jūros. Tačiau dar ne viskas! Kilometras iki
žiočių upėn įalma mažutėlis upeliukas daug pasakančiu vardu – Perkūnupis. Tai ne vienintelis šių
vietų įdomios istorijos liudininkas. Užfiksuota, jog Jūros ir Šešuvies santakon įsispraudusi sunykusi
kalva, Ližių kaimo žmonės vadindavo ją Piliakalniu. Tiesa, jokios žymesnės kalvos čia nebuvo jau
XIX a. antroje pusėje. Matyt, ją dar seniau nuplovė upės. Regis, jog kažkur šioje vietoje turėjo
stovėti skalvių pilis ,,Sassowia“. 1276 m. įvykusį jos užpuolimą aprašė kryžiuočių kronikininkas P.
Duzburgietis: ,,brolis Konradas iš Tirbergo, magistras, subūręs tūkstantį penkis šimtus raitelių, o
kitiems išplaukus į priekį su 15 laivų, atitraukė prie ,,Sassowia“, skalvių pilies, kurią pradėjo
smarkiai pulti, po ilgų grumtynių ją užėmė ir sudegino, dalį priešų paėmęs į nelaisvę, o kitus
išžudęs kalaviju“. Kad Jūros ir Šešuvies santaka tikrai tiko piliai, sako ir žinia iš 1406 m. rašytų
Kryžiuočių ordino dokumentų, kur, aptariant Žemaitijos kolonizavimą, kalbama ir apie galimą
pilies bei malūno minimoje vietoje statybą.
Mūsų kraštiečiai
Emilis Jankus, Augusto, gimęs 1904 m. gruodžio 16 d. Jurbarko rajone gausioje vokiečių
šeimoje. Atsikėlė su šeima gyventi į Drąslaukio kaimą 1967 m., buvo vienas iš geriausių
veterinarijos gydytojų Tauragės rajone. Dažnai gydydavo gyvulius už tai neimdamas atlygio. Buvo
labai religingas, priklausė evangelikų-liuteronų bendruomenei. Be lietuvių ir vokiečių kalbų,
mokėjo rusų ir jidiš (žydų) kalbas. Mirė 1991 metais.
Milyta Kumpytė – Bilevičienė, gimusi 1934 m. Drąslaukio kaime. Keramikė, dailininkė.
Kūrė dekoratyvines vazas, pano pastatų interjerams, dalyvavo parodose, buvo dailininkų sąjungos
narė. Surengė keletą autorinių parodų. Mirė 1999 m. Kaune.
Zigmantas Motiekaitis gimė 1936 m. rugpjūčio 8 d. Dacijonuose, Tauragės valsčiuje
–kūno kultūros ir sporto organizatorius, sklandytojas, lakūnas, fechtuotojas, fechtavimosi treneris,
Lietuvos sporto informacijos centro direktorius, nusipelnęs LR sporto darbuotojas ir treneris,
Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) garbės narys.
Vincentas Paulauskas gimė 1943 m. sausio 18 d. Kalniškių kaime. Buvęs ilgametis
Tauragės rajono vyriausiasis architektas, Lietuvos architektų sąjungos narys, aktyvus visuomenės
veikėjas.
Biblioteka
Biblioteka įsteigta 1955 m. Pirmoji šaltiniuose minima Kalniškių kaimo biblioteka. Vėliau ši
biblioteka vadinosi Drąslaukio, o šiuo metu Dacijonų kaimo biblioteka-filialas. Bibliotekos vedėjais
dirbo:
1955 m. – 1959 m. Ona Laurinskienė, 1959 m. – 1960 m. Algis Šlakaitis,1960 m. – 1963 m. Olga
Dičmonaitė, 1963 m. – 1964 m. Vitalija Žiogelienė, 1964 m. – 1979 m. Marytė Laurinskienė (
vėliau Rutkauskienė),1979 m. – 1980 m. Vida Samoškienė, 1981 m. – 1995 m. Danutė Kerinienė,
1995 m. – iki šių dienų Regina Jurgilienė
Biblioteka šiuo metu yra moderni įstaiga mūsų kaime. Erdvi ir atvira, teigiamas ir malonus
aptarnavimas, aukšta paslaugų kokybė, gerai sukomplektuotas fondas, todėl kiekvienas atėjęs
žmogus jaučiasi laisvai, gali rasti tinkamą kampelį, patogiai įsitaisyti ir praleisti laiką su draugais ar
knyga rankose. Čia jauku, yra kompiuteriai su vieša interneto prieiga. Pati svarbiausia bibliotekos
vieta, jos širdis – pilnos lentynos knygų.
Bibliotekoje vyksta masinių renginių ir spaudinių organizavimas, aptariamos svarbiausios
nūdienos aktualijos, skatinama skaityti. Mūsų tikslas lavinti bendruomenę ir atverti duris į žinių,
informacijos ir kultūros pasaulį.
Biblioteka – daugiafunkcinė erdvė, kur saugomos senos ir kuriamos naujos istorijos, kur
mezgasi pažintys, kur formuojasi įpročiai skaityti ir mokytis visą gyvenimą, kur visiems
sukuriamos galimybės sužinoti, sugalvoti, keistis ir keisti.
Mokykla
Gyventojų prisiminimais pirmoji mokykla veikė Kalniškių kaime, po to Drąslaukyje
Martyno Kumpio, vėliau Onos ir Emilio Jankų ūkyje. 1971 m. mokykla perkelta į Dacijonų kaimą.
Mokytojomis dirbo Ona Rudaitytė, Sofija Vencienė, Marijona Kvederienė, Danutė Januševičienė,
Eugenija Bastakienė, Dalia Šlionienė, Neringa Andrikienė. 2013 m., optimizacijos metais, dėl
nepakankamo mokinių skaičiaus mokykla uždaroma ir įkuriama Jovarų pagrindinės mokyklos
ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupė Dacijonų skyrius. Šiuo metu mokytoja dirba
Laima Bagdonienė.
Medicinos punktas
Veikia Tauragės rajono pirminės sveikatos priežiūros centro medicinos punktas, kuriame
šiuo metu dirba bendruomenės slaugytoja Raimunda Venskaitienė.
Kultūra
Gyventojų prisiminimais 1958 metais į Dacijonų kaimo centrą (dabar esamų
bendruomenės namų vietoje) iš Paulauskų sodybos buvo atvežta klėtis. Čia įkurti Kultūros namai.
Iki to laiko gyventojai rinkdavosi Baltramiejiškių kaime, Ubartų ir kitose sodybose. Gyventojai
buvo aktyvūs, noriai burdavosi ir užsiėmė kūrybine veikla.
Nuo 1955 metų veikė teatras, kuriam vadovavo Adolfina Šimkūnaitė Jakienė, vėliau 1970
m. Zosė Paulaukienė. Teatrinėje veikloje dalyvavo Albinas Dervinskas, Nijolė ir Pranas Dervinskai,
Feliksas Butkus, Petronėlė ir Augustinas Butkai, Ona Paulauskienė, Aldona Pudžiuvelienė.
1945 m. suburta kapela, kuriai vadovavo Juozas Ubartas, grojantis armonika, bandonija ir
akordeonu. Albinas Vaivada ir Albinas Dervinskas griežė smuiku, Antanas Kasparavičius grojo
akordeonu, Stasys Dumčius armonika, Steponas Vaivada gitara, Algis Butkus būgnais, Jonas
Butkus ir Juozas Medeckis bandonija. Vėliau kapelai vadovavo Jonas Butkus, grojo bandonija.
Tautinių šokių kolektyvo šokėjai savo kūrybos pradžią prisimena nuo 1957 metų. Pirmoji
vadovė buvo Zosė Nagytė Paulauskienė. Kolektyvas dalyvaudavo derliaus, dainų ir šokių šventėse.
Nuo 1955 metų iki 1980 metų gyventojams rodomas kinas.
Nuo 1971 m. į kultūros namus perkelta mokykla, biblioteka.
1998 – 2001 metų laikotarpiu kultūros darbuotoja dirbo Asta Paulauskienė. Veikė vaikų ir
jaunimo grupė ,,Varpelis“.
Nuo 2015 m. Tauragės kultūros centro Dacijonų skyriaus kultūrinių renginių organizatore
dirba Rasa Didorienė. Čia veikia Dacijonų vokalinis ansamblis, suburta vaikų ir jaunimo teatro
grupė ,,Šurum burtum“, organizuojami renginiai, šventės, meninė veikla, vyksta įvairios veiklos,
kaip žaislų siuvimas, dekoracijų gamyba ir kt.
Ansamblio nuotrauka; Judita Būdvytienė, Andžela Jakienė, Lina Gečienė, Danutė
Armonienė, Danutė Kerinienė, Loreta Piečienė, Loreta Karenauskienė, Ona Butkienė.
Vaikų teatro nuotrauka:
Bendruomenė
KAIP MES KŪRĖMĖS
ES šalių LEADER programos įgyvendinimo patirtis leido patikėti, jog galima inicijuoti
teigiamus pokyčius ir savo gyvenamojoje teritorijoje. Lietuvoje kaimo bendruomenių judėjimas
prasidėjo 2000 metais.
Bendruomeniškumo idėjos suteikė stiprų impulsą burtis ir mūsų bendruomenės
iniciatyviems žmonėms, kuriuos sujungė noras gyventi saugiai, gražioje aplinkoje ir patogiai,
daryti, kurti tai, ko labiausiai žmonėms reikia. Iniciatyvinė grupė susirinko 2006 metų lapkričio
mėnesio pradžioje, nutarė steigti asociaciją „Dacijonų kaimo bendruomenė“, išrinko pirmininkę
Andželą Jakienę ir įgaliojo ją įsteigti bendruomenę. Susirinkime dalyvavo Tauragės seniūnijos
seniūnė Danguolė Jatautienė, gyventojai Regina Jurgilienė, Danutė Kerinienė, Reda Jakienė,
Vilma Merkelienė, Stefa Kasparaitienė, Andžela Jakienė, Danutė Armonienė, Andželija Irma
Mickūnienė, Ona Vencienė. Šie žmonės ir sudarė būsimos bendruomenės valdybos branduolį.
Buvo paruošti bendruomenės įstatai, o Dacijonų kaimo bendruomenė įregistruota 2006 metų
gruodžio 5 d.
„Išmintingi žmonės žino, kokį reikia žengti kitą žingsnį, tikri meistrai moka jį žengti, o
veiklūs žmonės ima ir žengia jį” (David Starr Jordan)
Nuo bendruomenės įkūrimo pradžios iki šiol visuomeniniais pagrindais dirba pirmininkė
Andžela Jakienė. Tai žmogus, kuris įkvepia, skatina judėti pirmyn, generuoja atitinkančias
bendruomenės poreikius idėjas, sutelkia bendruomenės narius kryptingai veiklai. Kartu su
bendruomenės aktyvu pirmininkė parengia aiškius ir konkrečius veiklos planus, rašo ir įgyvendina
projektus, įkvepia bendruomenės narius entuziastingai ir su pasitikėjimu savanoriškai dirbti
bendruomenės labui. Bendruomenės pirmininkė yra Tauragės rajono vietos veiklos grupės ( VVG
) valdybos narė.
Dacijonų kaimo bendruomenė yra savanoriška organizacija, veikianti pagal asociacijos
įstatymą ir telkianti Tauragės rajono Tauragės seniūnijos Dacijonų, Grineidžių, Baltramiejiškių,
Ližių, Drąslaukio, Bimbilinės, Kalniškių, Kraštinės, Lukšiškių, Paberžių, Šakių, Taurų II kaimų
fizinius bei juridinius asmenis. Paskutiniais gyventojų surašymo duomenimis, Dacijonų ir
aplinkiniuose kaimuose gyvena 477 gyventojai. Per dešimt metų į organizaciją įstojo ir ją sudaro 85
turintys bendrus tikslus bendruomenės nariai. Veiklos tikslai:
Atstovauti visuomenėje bei valdžios ir valdymo institucijose Bendruomenės
gyventojų interesams ir juos ginti, sprendžiant problemas, konstruktyviai
bendradarbiauti su Tauragės rajono savivaldybe ir valstybės institucijomis bei
įstaigomis;
Tenkinti svarbiausius socialinius, kultūrinius, ūkinius poreikius;
Kurti saugią ir patogią gyvenamąją aplinką;
Dalyvauti įvairiose programose, projektuose, siekiant visokeriopos paramos
Bendruomenei;
Burti Tauragės seniūnijoje gyvenančius, dirbančius, besimokančius ar kitaip su ja
susijusius asmenis Bendruomenės problemoms spręsti.
2015 metais išrinkta Bendruomenės taryba
Nuo pat įsikūrimo pradžios Bendruomenė veikia aktyviai: yra Tauragės raj. Vietos
veiklos grupės (toliau VVG), Lietuvos kaimo tinklo narė, dalyvauja organizuojamuose mokymuose
bei seminaruose, konferencijose.
Bendruomenės vykdoma veikla apima platų spektrą bendruomenės gyventojų poreikių.
Užsiimame kultūros ir sporto renginių organizavimu, aplinkos tvarkymu, rūpinamės vaikų ir
jaunimo laisvalaikio užimtumu, kaimo infrastruktūros gerinimu, gyventojų švietimu, kaimo
socialinių problemų sprendimu, atstovaujame gyventojams valdžios institucijose, organizuojame
pagalbą bendruomenės gyventojams nelaimės atveju ir kt.
Bendruomenė dalyvauja talkose, tvarko aplinką, sodina medelius, gėles.
Kasmet organizuojame tradicines Užgavėnes, Daci Jonines, šventę „Ir vėk išskrenda
gandrai“.
Prieš šv. Kalėdas puošia bendruomenės pastatą, organizuoja eglutės įžiebimą, kalėdinį
vakarą vaikučiams
Organizuojamos sporto šventės, dalyvaujame kitų bendruomeninių spartakiadose.
Kiekvienas savaip darome gerus darbus savo kaimui, tačiau teisinė forma asociacijai
suteikia galią bendraminčių rate organizuoti įvairiausius renginius, mokymus, teikti socialines
paslaugas, užsiimti kita veikla, rašyti ir įgyvendinti projektus.