Dacijonai

 

Dacijonai – Tauragės miesto priemiestinė gyvenvietė, 1 kilometras į pietus nuo Tauragės.

Kaimas įsiterpęs tarp Šešuvies ir Beržės upelių. Kaip rašoma 1654 m. Tauragės dvaro inventoriuje,

kaimui priklausė 2 valakai žemės. Dacijonai pažymėti ir 1692 m. žemių plane.

Dacijonai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais. 1941 m. birželio 22 dieną, prasidėjus

kariniams veiksmams, per kaimą vyko daug karinės technikos, gyventojai slapstėsi gretimame

Baltramiejiškių pušyne. Kaip prisimena Dacijonų kaime gimusi Jadzė Motiekaitytė, karo metais

buvo įvesta kortelių sistema. Už korteles gyventojai gaudavo kartūno, šilko, duonos, viskas buvo

normuota. Kaimo žmonėms maisto dar taip nestigo, kaip miesto. Į Dacijonus mainyti rūbus į

kiaušinius, lašinius, sviestą atvažiuodavo netgi vokiečių kareiviai.

1923 metais kaime buvo 50 gyventojų, 1935 m. buvo 9 ūkiai ir 50 gyventojų, 1991 m. 131

ūkis ir 348 gyventojai, 2002 m. 379 gyventojai.

1934 metais kaimas išskirstytas į viensėdžius, kolektyvizacijos metais prijungtas prie

Tauragės mėsos kombinato pagalbinio ūkio. Kaimo centre pradėta kurti centrinė gyvenvietė. 1947

m. Dacijonuose buvo šių valstiečių ūkiai: Stasio Šimkaus, Juozo Motekaičio, Antano ir Anelės

Paulauskų, Agotos Tamošauskienės, Jono Vaivados, Kazio Noreikos, Stasio Sakalausko, Pranės

Paulauskienės, Antano Mejerio.

Dacijonų malūnas

Vokiečių istorikas M. Helmanas (M. Hellmann), tyrinėjęs Tauragės istoriją Prūsijos

valdymo laikotarpiu (1690-1793), mano, kad Tauragės dvaro valdose buvęs vienintelis malūnas

Dacijonuose. 1795 m. Tauragės dvaro inventoriuje minimas vandens malūnas, statytas 1765 m.

Kristijono Pramo, tuo metu priklausęs Johanui Hilbrechtui. 1692 m. Tauragės apylinkių plane

pažymėtas Dacijonų (Deciany) malūnas bei, 3 Beržės upelio užtvankos: Dacijonų, Paberžių

kaimuose. Ir Tauragės miesto žemėje. Šiandieną Tauragės, miesto ribose, Pramonės gatvėje,

išlikusios buvusių dviejų tvenkinių žymės, trečiasis tvenkinys, skyręs Tauragės dvaro ir Dacijonų

kaimo žemę, sunaikintas čia tiesiant kelius.

 

Dacijonų gyvenvietė jungia aplinkinius kaimelius: Grineidžių, Drąslaukio, Baltramiejiškių,

Ližių.

 

Paberžiai

 

Kaimo pavadinimas kilęs nuo šalia pratekančio Beržės upelio. Pirmą kartą rašytinuose šaltiniuose

kaimas minimas 1653 m., taip pat pažymėtas ir 1692 m. vokiečių sudarytame žemėlapyje. Tuomet

kaimui priklausė 2 valakai žemės, jis priklausė Tauragės valsčiui, Šemetos vaitijai. Paberžiuose

dviejose vietose buvo užtvenktas Beržės upelis, o prie Dacijonų kaimo ribos buvo vandens malūnas,

kuris 1765 m. perstatytas Kristijono Prano. Kai Tauragės miestas pradėjo sparčiai plėstis į pietus bei

pietryčius, Paberžiai tarsi išnyko, jų vietoje iškilo pramonės rajonas, palikdamas tik kelias trobas

kaimo pakraščiuose.

 

Drąslaukis

 

Drąslaukyje buvęs Beinoravičių dvaras. Pasakojama, kad vienas Beinoravičių tarnavęs

ūkvedžiu Gaurės dvare, už gerą tarnybą kunigaikštis jam padovanojo žemės. Vėliau jau jo sūnus 50

ha. pardavė Stulginskiui ir 50 ha. Jurgilui iš gretimo Šakių kaimo. Taip Marcelijui Beinoravičiui

liko 100 ha. lauko prie Šešuvies ir 10 ha. Drąslaukyje, kur buvo dvaro centras. Dvare buvo didžiulė

biblioteka, ūkis tvarkomas pavyzdingai. Dvaro centre stovėjo gyvenamasis namas (sudegė per

pastarąjį karą), kumetynas, koplyčia, ūkiniai pastatai, vėjo varoma elektros stotis, kompaktiškas

parkas su tvenkiniais (juose augino karpius). Dvaro šeimininkas labiausiai vertėsi gyvulininkyste,

laikė apie 40 karvių, arklių. Karves prižiūrėjo ir melžė samdomos 4 mergos. Šeimininkas visuomet

už darbą atsiskaitydavo pavyzdingai, kaip vietiniai sakydavo: ,,Ką sutarei, tą ir gausi“. Aplinkiniai

valstiečiai daugiausiai samdydavosi per šienapjūtę.

Atėjus į valdžią sovietams, Beinoravičiaus laukas buvo nacionalizuotas ir atiteko

,,Tauragės maistui“. Pokario metais Drąslaukis prijungtas prie Tauragės mėsos kombinato

pagalbinio ūkio, o nuo 1970 m., kaip ir aplinkinės gyvenvietės, prie Taurų tarybinio ūkio. Šiuo

metu priklauso Tauragės rajono seniūnijai.

Iš dvaro pastatų nieko neišliko: dalis sudegė, dalis sunyko, o1976 m. koplyčią nugriovė. Į

pietus nuo buvusios koplytėlės ir į pietvakarius nuo buvusio dvaro centro, Šešuvies slėnio

aukštumėlėje, yra senos kaimo kapinaitės. Remiantis žmonių pasakojimu, juose buvo laidojami

vietiniai valstiečiai, dar baudžiavos laikais kapinaitėse aptikta XVII a. pradžios žalvarinių Rygos

šilingų. Šis radinys patvirtina, kad tai buvusi sena gyvenvietė, menanti karus su švedais. 1923 m.

kaime buvo 3 ūkiai, gyveno 48 gyventojai, 1936 m. – 6 ūkiai ir 48 gyventojai, 1991 m. – 12 ūkių ir

29 gyventojai.

 

Baltramiejiškiai

 

Kaimo pavadinimas kildinimas iš asmenvardžio Baltramiejus, tai pats ilgiausias

gyvenamosios vietovės pavadinimas. Kaimas įsikūręs Šešuvies dešiniajame krante, šiaurėje ribojasi

su Grineidžių, rytuose – su Drąslaukio, vakaruose – su Dacijonų kaimais. Kaimo pietuose yra

gražus pušynas ir kaimo lanka. Tarybiniais metais pušyne prie Šešuvies buvo įrengta moksleivių

mėgstama vasaros stovykla. Pasakojama, kad respublikinei Šešuvies pionierių stovyklai vietą

parinko ir suprojektavo vokiečių architektas Kleinas, 1957 m. kaip buvęs vokiečių armijos belaisvis

pasilikęs Kaune.

Stovykla buvo LTSR Mėsos ir Pieno pramonės ministerijos žinioje, kaip Tauragės mėsos

kombinato atskiras ūkinis padalinys. 1959 m. buvo pastatytas administracinis pastatas ir valgykla,

vėliau 1964-1967 m. sporto ir kino salės, baseinas. Pionierių vadovėmis dirbo Pedagoginio instituto

studentės, sudaužiusios ne vieno gretimo kaimo vaikino širdį. Laisvalaikis įdomus, maistas puikus,

vaikų netrūko nuo gegužės iki rugsėjo mėn.

Stovykla uždaryta ir perduota SKATAT Gynybos rinktinei 1998 m., o 1999 m.

„Valstybinio turto fondo“ įmonei.

 

2002 m. paskelbus aukcioną, visą kompleksą pastatų įsigijo privatūs asmenys. Šiuo metu

čia įsikūrusi Nijolės ir Vyganto Statkų sodyba.

Kaime yra senos kapinės, dar XIX a. jose stovėjo mediniai kryžiai. 1923 m. kaime buvo 9

ūkiai ir 54 gyventojai, 1991 m. – 22 ūkiai ir 37 gyventojai. Tarybiniais metais kaimas priklausė

Tauragės mėsos kombinato pagalbiniam ūkiui.

Kaip prisimena Stasys Vencas, gimęs 1913 m. Baltramiejiškiuose, 1940 m. iš kaimo į

Vokietiją repatrijavo 4 šeimos: Šveinartų, Flenklerių, Mančų, Biskų. Visi jie buvo puodžiai.

Pasienis buvo padalintas į tris zonas. Pirmoji zona ėjo prie pat sienos. Į ją įėjo Šilinės, Kuisių

kaimai. Jų gyventojai buvo atkelti į išvykusių namus (Grineidžiuose). Į antrą zoną įėjo Ližiai,

Dacijonai, Baltramiejiškiai, Požerūnai – tai maždaug 10 kilometrų ruožas nuo sienos. Antros zonos

gyventojai turėjo pase žymą. Norint aplankyti gimines, gyvenančias antroje zonoje, reikėdavo užeiti

į pasienio štabą užsiregistruoti. Šilinėje, Pajūrėlyje, Kuisiuose, Eičiuose, Sakalinėje buvo pasienio

užkardos. Pasieniečiai maisto produktus pirkdavo iš vietinių valstiečių.

 

Ližiai

 

Kaimas Tauragės rajone, 2 kilometrai nuo Tauragės, prie Jūros ir Šešuvies upių santakos.

Iki 2009 m. veikė Tauragės miesto sąvartynas, naujasis pastatytas ir atidarytas Leikiškių kaime.

Ližiuose liko tik nutekamojo vandens valymo įstaiga, priklausanti VĮ ,,Tauragės vandenys“. Yra

žvyro telkinys.

Ližiai minimi 1653 m. Tauragės dvaro inventoriuje, tada kaime buvo 2 valakai žemės,

priklausė Tauragės valsčiui. 1692 m. Tauragės dvaro žemių planas patvirtina, kad Ližiuose stovėjo

bažnyčia. Tai, kad šiose vietovėse gyventa nuo senų laikų, liudija buvę ir esantys archeologijos

paminklai. Šioje vietovėje stovėjusi Šešuvies (Sasovos) pilis, kurią 1276 m. sudegino kryžiuočiai,

pilis stovėjo Žąsupės ir Eimanto upelio santakoje. XIII a. kryžiuočių kronikos taip pat aprašo greta

buvusias skalvių pilis – ant Rambyno, Šereitlaukio ir Ližių piliakalnių. Šešuvies piliakalnis buvo

nuplautas upių.

Piečiau Tauragės miesto sąvartyno yra dar vienas archeologinis paminklas – Ližių

senoviniai gynybiniai įtvirtinimai, vadinami Sklepkalniu. Tai XVII-XVIII a. kariniai įtvirtinimai.

Tauragės dvaro inventoriuje užsimenama ir apie perkėlą per Šešuvį. Susisiekimui ši

perkėla buvo svarbi ne tik dvaro kelių tinkle, bet ir valstybiškame kelių tinkle (per čia ėjo kelias iš

Prūsijos į Žemaitiją). Vingiuojanti Šešuvies upė tarp Dacijonų ir Kangailų nuo seno turi savotišką

simbolį persikėlimui per Šešuvies upę. Čia nuo seno yra brasta. Po Pirmojo pasaulinio karo buvo

įrengtas kelias. Prieškaryje kelio pajamomis rūpinosi vietos valdžia. Vieno vežimo perkėlimas

kainavo pusė lito. Paskutiniai keltininkai buvo Juozas Austynas ir Mačiulis. 1927 m. pastatomas

gelžbetoninis tiltas, 1944 m., traukiantis frontui, vokiečiai tiltą susprogdino. 1949 m. pastatytas

 

medinis tiltas su metalinėmis sijomis. Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje pastatytas

naujas gelžbetoninis tiltas.

Žemiau ūžiančio Tauragės – Žukų plento plikas dešinysis Šešuvies krantas prasiskiria ir

įleidžia nuo Dacijonų ramiai tyvuliuojantį Beržės upelį. Vos žemiau, Ližiuose, keli šimtai metrų

nuo upės, galima pasivaikščioti 150 m. ilgio, 3-4 m. aukščio pasagos formos pylimu. Tai taip pat

archeologinis paminklas, kaip spėjama, XVII ar XVIII a. karinės stovyklos vieta. Ližių kaimo

laukuose yra ir senkapis. Jame buvo randama žmonių kaulų, IX – XII a. būdingų papuošalų. Gal 2

kilometrai žemiau tilto, prie staigaus Šešuvies posūkio dešinėn, Vališkių kaimo žmonės parodys

Dangaus Kalną. Smagi pasidairyti, jaukiais žolynais pasipuošusi kalva panaši į ankstyvojo tipo

piliakalnį. Vališkių pašonėje, kairiajame aukštame Šešuvies krante, yra nedidelė, Liepkalniu

vadinama, kapų kalvelė. Ir ko tik čia nebūta: vienam vis ,,rėkdavęs mažas vaikas‘‘, kitam jis

,,vaikščiodavęs po skrandį“. O kažkokiam Laurinavičiui ramybės nedavęs nelabasis. Matyt, po to

apylinkėje paplito posakis ,,nusitampiau kaip Laurinavičius su velniu po Lypkalnį“.

Nebeprasimušusi toliau į pietus, tarsi susitaikiusi su likimu, ties Vališkiais Šešuvis daro

staigų posūkį dešinėn, mažai bevingiuodama artėja prie Jūros. Tačiau dar ne viskas! Kilometras iki

žiočių upėn įalma mažutėlis upeliukas daug pasakančiu vardu – Perkūnupis. Tai ne vienintelis šių

vietų įdomios istorijos liudininkas. Užfiksuota, jog Jūros ir Šešuvies santakon įsispraudusi sunykusi

kalva, Ližių kaimo žmonės vadindavo ją Piliakalniu. Tiesa, jokios žymesnės kalvos čia nebuvo jau

XIX a. antroje pusėje. Matyt, ją dar seniau nuplovė upės. Regis, jog kažkur šioje vietoje turėjo

stovėti skalvių pilis ,,Sassowia“. 1276 m. įvykusį jos užpuolimą aprašė kryžiuočių kronikininkas P.

Duzburgietis: ,,brolis Konradas iš Tirbergo, magistras, subūręs tūkstantį penkis šimtus raitelių, o

kitiems išplaukus į priekį su 15 laivų, atitraukė prie ,,Sassowia“, skalvių pilies, kurią pradėjo

smarkiai pulti, po ilgų grumtynių ją užėmė ir sudegino, dalį priešų paėmęs į nelaisvę, o kitus

išžudęs kalaviju“. Kad Jūros ir Šešuvies santaka tikrai tiko piliai, sako ir žinia iš 1406 m. rašytų

Kryžiuočių ordino dokumentų, kur, aptariant Žemaitijos kolonizavimą, kalbama ir apie galimą

pilies bei malūno minimoje vietoje statybą.

 

Mūsų kraštiečiai

 

Emilis Jankus, Augusto, gimęs 1904 m. gruodžio 16 d. Jurbarko rajone gausioje vokiečių

šeimoje. Atsikėlė su šeima gyventi į Drąslaukio kaimą 1967 m., buvo vienas iš geriausių

veterinarijos gydytojų Tauragės rajone. Dažnai gydydavo gyvulius už tai neimdamas atlygio. Buvo

labai religingas, priklausė evangelikų-liuteronų bendruomenei. Be lietuvių ir vokiečių kalbų,

mokėjo rusų ir jidiš (žydų) kalbas. Mirė 1991 metais.

Milyta Kumpytė – Bilevičienė, gimusi 1934 m. Drąslaukio kaime. Keramikė, dailininkė.

Kūrė dekoratyvines vazas, pano pastatų interjerams, dalyvavo parodose, buvo dailininkų sąjungos

narė. Surengė keletą autorinių parodų. Mirė 1999 m. Kaune.

Zigmantas Motiekaitis gimė 1936 m. rugpjūčio 8 d. Dacijonuose, Tauragės valsčiuje

–kūno kultūros ir sporto organizatorius, sklandytojas, lakūnas, fechtuotojas, fechtavimosi treneris,

 

Lietuvos sporto informacijos centro direktorius, nusipelnęs LR sporto darbuotojas ir treneris,

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) garbės narys.

Vincentas Paulauskas gimė 1943 m. sausio 18 d. Kalniškių kaime. Buvęs ilgametis

Tauragės rajono vyriausiasis architektas, Lietuvos architektų sąjungos narys, aktyvus visuomenės

veikėjas.

 

Biblioteka

Biblioteka įsteigta 1955 m. Pirmoji šaltiniuose minima Kalniškių kaimo biblioteka. Vėliau ši

biblioteka vadinosi Drąslaukio, o šiuo metu Dacijonų kaimo biblioteka-filialas. Bibliotekos vedėjais

dirbo:

1955 m. – 1959 m. Ona Laurinskienė, 1959 m. – 1960 m. Algis Šlakaitis,1960 m. – 1963 m. Olga

Dičmonaitė, 1963 m. – 1964 m. Vitalija Žiogelienė, 1964 m. – 1979 m. Marytė Laurinskienė (

vėliau Rutkauskienė),1979 m. – 1980 m. Vida Samoškienė, 1981 m. – 1995 m. Danutė Kerinienė,

1995 m. – iki šių dienų Regina Jurgilienė

Biblioteka šiuo metu yra moderni įstaiga mūsų kaime. Erdvi ir atvira, teigiamas ir malonus

aptarnavimas, aukšta paslaugų kokybė, gerai sukomplektuotas fondas, todėl kiekvienas atėjęs

žmogus jaučiasi laisvai, gali rasti tinkamą kampelį, patogiai įsitaisyti ir praleisti laiką su draugais ar

knyga rankose. Čia jauku, yra kompiuteriai su vieša interneto prieiga. Pati svarbiausia bibliotekos

vieta, jos širdis – pilnos lentynos knygų.

Bibliotekoje vyksta masinių renginių ir spaudinių organizavimas, aptariamos svarbiausios

nūdienos aktualijos, skatinama skaityti. Mūsų tikslas lavinti bendruomenę ir atverti duris į žinių,

informacijos ir kultūros pasaulį.

Biblioteka – daugiafunkcinė erdvė, kur saugomos senos ir kuriamos naujos istorijos, kur

mezgasi pažintys, kur formuojasi įpročiai skaityti ir mokytis visą gyvenimą, kur visiems

sukuriamos galimybės sužinoti, sugalvoti, keistis ir keisti.

 

Mokykla

Gyventojų prisiminimais pirmoji mokykla veikė Kalniškių kaime, po to Drąslaukyje

Martyno Kumpio, vėliau Onos ir Emilio Jankų ūkyje. 1971 m. mokykla perkelta į Dacijonų kaimą.

Mokytojomis dirbo Ona Rudaitytė, Sofija Vencienė, Marijona Kvederienė, Danutė Januševičienė,

Eugenija Bastakienė, Dalia Šlionienė, Neringa Andrikienė. 2013 m., optimizacijos metais, dėl

nepakankamo mokinių skaičiaus mokykla uždaroma ir įkuriama Jovarų pagrindinės mokyklos

ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupė Dacijonų skyrius. Šiuo metu mokytoja dirba

Laima Bagdonienė.

 

Medicinos punktas

Veikia Tauragės rajono pirminės sveikatos priežiūros centro medicinos punktas, kuriame

šiuo metu dirba bendruomenės slaugytoja Raimunda Venskaitienė.

 

Kultūra

 

Gyventojų prisiminimais 1958 metais į Dacijonų kaimo centrą (dabar esamų

bendruomenės namų vietoje) iš Paulauskų sodybos buvo atvežta klėtis. Čia įkurti Kultūros namai.

Iki to laiko gyventojai rinkdavosi Baltramiejiškių kaime, Ubartų ir kitose sodybose. Gyventojai

buvo aktyvūs, noriai burdavosi ir užsiėmė kūrybine veikla.

Nuo 1955 metų veikė teatras, kuriam vadovavo Adolfina Šimkūnaitė Jakienė, vėliau 1970

m. Zosė Paulaukienė. Teatrinėje veikloje dalyvavo Albinas Dervinskas, Nijolė ir Pranas Dervinskai,

Feliksas Butkus, Petronėlė ir Augustinas Butkai, Ona Paulauskienė, Aldona Pudžiuvelienė.

1945 m. suburta kapela, kuriai vadovavo Juozas Ubartas, grojantis armonika, bandonija ir

akordeonu. Albinas Vaivada ir Albinas Dervinskas griežė smuiku, Antanas Kasparavičius grojo

akordeonu, Stasys Dumčius armonika, Steponas Vaivada gitara, Algis Butkus būgnais, Jonas

Butkus ir Juozas Medeckis bandonija. Vėliau kapelai vadovavo Jonas Butkus, grojo bandonija.

Tautinių šokių kolektyvo šokėjai savo kūrybos pradžią prisimena nuo 1957 metų. Pirmoji

vadovė buvo Zosė Nagytė Paulauskienė. Kolektyvas dalyvaudavo derliaus, dainų ir šokių šventėse.

Nuo 1955 metų iki 1980 metų gyventojams rodomas kinas.

Nuo 1971 m. į kultūros namus perkelta mokykla, biblioteka.

1998 – 2001 metų laikotarpiu kultūros darbuotoja dirbo Asta Paulauskienė. Veikė vaikų ir

jaunimo grupė ,,Varpelis“.

Nuo 2015 m. Tauragės kultūros centro Dacijonų skyriaus kultūrinių renginių organizatore

dirba Rasa Didorienė. Čia veikia Dacijonų vokalinis ansamblis, suburta vaikų ir jaunimo teatro

grupė ,,Šurum burtum“, organizuojami renginiai, šventės, meninė veikla, vyksta įvairios veiklos,

kaip žaislų siuvimas, dekoracijų gamyba ir kt.

Ansamblio nuotrauka; Judita Būdvytienė, Andžela Jakienė, Lina Gečienė, Danutė

Armonienė, Danutė Kerinienė, Loreta Piečienė, Loreta Karenauskienė, Ona Butkienė.

Vaikų teatro nuotrauka:

 

Bendruomenė

 

KAIP MES KŪRĖMĖS

 

ES šalių LEADER programos įgyvendinimo patirtis leido patikėti, jog galima inicijuoti

teigiamus pokyčius ir savo gyvenamojoje teritorijoje. Lietuvoje kaimo bendruomenių judėjimas

prasidėjo 2000 metais.

Bendruomeniškumo idėjos suteikė stiprų impulsą burtis ir mūsų bendruomenės

iniciatyviems žmonėms, kuriuos sujungė noras gyventi saugiai, gražioje aplinkoje ir patogiai,

daryti, kurti tai, ko labiausiai žmonėms reikia. Iniciatyvinė grupė susirinko 2006 metų lapkričio

mėnesio pradžioje, nutarė steigti asociaciją „Dacijonų kaimo bendruomenė“, išrinko pirmininkę

Andželą Jakienę ir įgaliojo ją įsteigti bendruomenę. Susirinkime dalyvavo Tauragės seniūnijos

seniūnė Danguolė Jatautienė, gyventojai Regina Jurgilienė, Danutė Kerinienė, Reda Jakienė,

Vilma Merkelienė, Stefa Kasparaitienė, Andžela Jakienė, Danutė Armonienė, Andželija Irma

Mickūnienė, Ona Vencienė. Šie žmonės ir sudarė būsimos bendruomenės valdybos branduolį.

Buvo paruošti bendruomenės įstatai, o Dacijonų kaimo bendruomenė įregistruota 2006 metų

gruodžio 5 d.

 

„Išmintingi žmonės žino, kokį reikia žengti kitą žingsnį, tikri meistrai moka jį žengti, o

veiklūs žmonės ima ir žengia jį” (David Starr Jordan)

Nuo bendruomenės įkūrimo pradžios iki šiol visuomeniniais pagrindais dirba pirmininkė

Andžela Jakienė. Tai žmogus, kuris įkvepia, skatina judėti pirmyn, generuoja atitinkančias

bendruomenės poreikius idėjas, sutelkia bendruomenės narius kryptingai veiklai. Kartu su

bendruomenės aktyvu pirmininkė parengia aiškius ir konkrečius veiklos planus, rašo ir įgyvendina

projektus, įkvepia bendruomenės narius entuziastingai ir su pasitikėjimu savanoriškai dirbti

bendruomenės labui. Bendruomenės pirmininkė yra Tauragės rajono vietos veiklos grupės ( VVG

) valdybos narė.

 

 

Dacijonų kaimo bendruomenė yra savanoriška organizacija, veikianti pagal asociacijos

įstatymą ir telkianti Tauragės rajono Tauragės seniūnijos Dacijonų, Grineidžių, Baltramiejiškių,

Ližių, Drąslaukio, Bimbilinės, Kalniškių, Kraštinės, Lukšiškių, Paberžių, Šakių, Taurų II kaimų

fizinius bei juridinius asmenis. Paskutiniais gyventojų surašymo duomenimis, Dacijonų ir

aplinkiniuose kaimuose gyvena 477 gyventojai. Per dešimt metų į organizaciją įstojo ir ją sudaro 85

turintys bendrus tikslus bendruomenės nariai. Veiklos tikslai:

 

 Atstovauti visuomenėje bei valdžios ir valdymo institucijose Bendruomenės

gyventojų interesams ir juos ginti, sprendžiant problemas, konstruktyviai

 

bendradarbiauti su Tauragės rajono savivaldybe ir valstybės institucijomis bei

įstaigomis;

 Tenkinti svarbiausius socialinius, kultūrinius, ūkinius poreikius;

 Kurti saugią ir patogią gyvenamąją aplinką;

 Dalyvauti įvairiose programose, projektuose, siekiant visokeriopos paramos

Bendruomenei;

 Burti Tauragės seniūnijoje gyvenančius, dirbančius, besimokančius ar kitaip su ja

susijusius asmenis Bendruomenės problemoms spręsti.

 

 

2015 metais išrinkta Bendruomenės taryba

Nuo pat įsikūrimo pradžios Bendruomenė veikia aktyviai: yra Tauragės raj. Vietos

veiklos grupės (toliau VVG), Lietuvos kaimo tinklo narė, dalyvauja organizuojamuose mokymuose

bei seminaruose, konferencijose.

 

Bendruomenės vykdoma veikla apima platų spektrą bendruomenės gyventojų poreikių.

Užsiimame kultūros ir sporto renginių organizavimu, aplinkos tvarkymu, rūpinamės vaikų ir

jaunimo laisvalaikio užimtumu, kaimo infrastruktūros gerinimu, gyventojų švietimu, kaimo

socialinių problemų sprendimu, atstovaujame gyventojams valdžios institucijose, organizuojame

pagalbą bendruomenės gyventojams nelaimės atveju ir kt.

Bendruomenė dalyvauja talkose, tvarko aplinką, sodina medelius, gėles.

 

Kasmet organizuojame tradicines Užgavėnes, Daci Jonines, šventę „Ir vėk išskrenda

gandrai“.

 

Prieš šv. Kalėdas puošia bendruomenės pastatą, organizuoja eglutės įžiebimą, kalėdinį

vakarą vaikučiams

 

Organizuojamos sporto šventės, dalyvaujame kitų bendruomeninių spartakiadose.

 

 

Kiekvienas savaip darome gerus darbus savo kaimui, tačiau teisinė forma asociacijai

suteikia galią bendraminčių rate organizuoti įvairiausius renginius, mokymus, teikti socialines

paslaugas, užsiimti kita veikla, rašyti ir įgyvendinti projektus.